Nė Rilindjen Evropiane, rreth vitit 1400 e tutje, u bė njė ringjallje e tė nxėnit klasik shoqėruar nga zhvillimi i Humanizmit Rilindjes, i cili i kushtoi mė shumė rėndėsi rolit tė individit nė shoqėri nga sa i ėshtė dhėnė rasti gjatė periudhės mesjetare.
Ndėrtesat u ishin dhėnė arkitektėve tė veēantė-Brunelleschi, Alberti, Michelangelo, Palladio - dhe kultin e individit kishte filluar. Ende nuk kishte vijė ndarėse mes artistit, arkitektit dhe inxhinierit, apo ndonjė prej profesioneve tė lidhura, dhe emėrtimi ishte shpesh njė nga preferencat rajonale.
Njė ringjallje e stilit klasik nė arkitekturė u shoqėrua me njė zhvillim tė shkencės dhe inxhinierisė qė preku pėrmasat dhe strukturėn e ndėrtesave. Nė kėtė fazė, ishte ende e mundur qė njė artist tė krijonte njė urė pasi niveli i llogaritjeve strukturore tė pėrfshira ishte brenda fushės sė pėrgjithshme.