Na rronin njėherė njė plak e njė plakė. Ata ishin shumė tė varfėr. Nuk kishin gjė tjetėr, veē njė gjel e njė qen.
Njė ditė qeni i tha gjelit: Eja, gjel i dashur, tė shkojmė nė pyll, tė gjejmė ndonjė gjė pėr tė ngrėnė.
U nisėn.
Kur po errej, u futėn nė pyll dhe zgjodhėn pėr tė fjetur njė pemė me zgavėr. Gjeli hipi nė pemė, qeni u fut nė zgavėr.
Nė mėngjes gjeli nisi tė kėndonte: ki! - kii! - kiii!
Me ta dėgjuar dhelpra, iu afrua pemės dhe filloi tė lavdėronte gjelin.
- Sa i bukur qenke, o gjel! Sa zė tė ėmbėl qė paske! Eja sot pėr drekė tek unė, se tė dua shumė!
- Mirė, - i tha gjeli, - por unė kam edhe njė shok.
- Ku ėshtė shoku yt? - pyeti dhelpra.
- Ja, atje, nė zgavėr, iu pėrgjigj gjeli.
Dhelpra iu afrua zgavrės dhe futi kokėn. Qeni e kapi pėr fyti dhe e mbyti.