Dinastia Safavide, (mori emrin nga Sheikh Safi-od-Din of Ardabil), qė shtrihej nė Iran u themelua nė vitin 1501 dhe u zgjerua e ekzistoi gjer nė vitin 1786, si kryeqytet kishin Isfahanin.
Suksesi primar dhe ēelėsi i zhvillimit tė gjithanshėm nė periudhėn safavide ishte bashkimi i tėrė territorit Persian nėn njė kontroll tė vetme si dhe hapja e vendit ndaj Evropės pėrmes tregtisė sė ndėrsjellėt.
Kjo ndikoi qė Isfahani tė bėhet njė nga qytetet mė tė mrekullueshėm nė Persi. Kjo hapje e territoreve tė dinastisė ndaj Evropės ndikoi nė rritjen e tregtisė nė tė mira e mė vonė arti dhe letėrsia safavide kishte ndikim nė Evropė.
Kjo ishte periudha e Sheh Abbasit I (1571-1629) i cili nxiti edhe zhvillimin e artit nė pėrgjithėsi e nė veēanti zhvillimin e arkitekturės duke ndėrtuar njė numėr tė madh parqesh, pallate, njė treg tė madh si dhe xhaminė e madhe mbretėrore.
Veē kėsaj nė kėtė periudhė u zhvillua gjithashtu edhe arti i prodhimeve qeramike dhe lustrimit tė dorėshkrimeve.
Nė shekullin XVII u zhvillua lloj i ri i pikturimit bazuar rreth albumit. Albumet ishin punime specialistėsh tė cilėt bashkoheshin dhe nė njė fletė tė vetme realizonin pikturim, vizatim ose kaligrafi nga autorė tė ndryshėm. Nganjėherė punimet realizoheshin nga librat e vjetėr dhe nganjėherė si punime tė pavarura.
Pas rėnies sė dinastisė safavide sė fundi erdhi dinastia Kaxhare nė vitin 1785 dhe ekzistoi gjer pas Luftės sė Parė Botėrore (1925), themeluar nga fiset turkmene.
Arti kaxhar u dallua me zhvillimin e pikturimit me ngjyra vaji si dhe me prodhimet e ēelikut.