Shkrimtarėt kryesorė tė letėrsisė sė vjetėr Shqipe.

Shkrimtarėt kryesorė tė kėsaj periudhe janė Teodor Kavalioti nga Voskopoja (shekulli XVIII). Kostė Beratasi (nga fundi i shekullit XVIII), Anonimi i Elbasanit (gjysma e parė e shekullit XVIII), trimi suliot Marko Boēari, peshkopi Grigor Gjirokastriti etj.

Veprat e tyre kanė kryesisht karakter fetar ose mėsimor, janė fjalorė disagjuhėsh ose pėrkthime. Ata vetė kanė njė formim greko-bizantin, ndaj dhe nė shkrimet e tyre pėrdorin kryesisht alfabetin grek, por pati edhe nga ata, si Anonimi i Elbasanit, Kostė Beratasi, Theodhor Haxhifilipi e ndonjė tjetėr, qė krijuan edhe alfabete tė veēanta tė Shqipes, duke dashur tė vėnė nė dukje individualitetin e gjuhės shqipe dhe dallimin e saj nga gjuhėt e tjera.

Fakt i rėndėsishėm i jetės letrare tė shekullit tė XVIII dhe fillimit tė shekullit tė XIX ėshtė krijimtaria e bejtexhinjve (letėrsi shqiptare me alfabet arab) me pėrfaqėsues kryesore: Hasan Zyko Kamberi nga Kolonja, Nezim Frakulla nga Berati, Zenel Bastari nga Tirana, Muhamet Ēami nga Konispoli, Dalip Frashėri, Shahin Frashėri nga Frashėri, Salih Pata e Mulla Hysen Dobraci nga Shkodra etj.

Njė degėzim tė veēantė tė letėrsisė sė vjetėr shqiptare pėrbėnte letėrsia arbėreshe, prodhim i shqipėtarėve tė emigruar nė Itali para dhe pas vdekjes sė Skėnderbeut.

Kjo letėrsi njohu njė rrugė tė gjatė zhvillimi, qė nga shekulli XVI deri nė ditėt tona. Ndėr autorėt e saj mė tė dėgjuar, mund tė pėrmendim Lekė Matrėnga (1560 - 1619); Niko Katalano (1637 - 1694); Nikolla Brankati (1675 - 1741); Nikollė Filja (1682 - 1769); Gjergji Guxeta (1682 - 1756). Njė etapė tė re nė letėrsinė e vjetėr arbėreshe shėnuan veprat e Jul Varibobės (shek. XVIII) , ku bie nė sy jo vetėm origjinaliteti i trajtimit tė materialit, por edhe cilėsia e lartė artistike, traditė e qė u ēua pastaj me pėrpara nga shkrimtarėt arbėreshė tė Rilindjes Kombėtare (De Rada, Dhimitėr Kamarda, Gavril Dara i Riu, Zef Skiroi, Anton Santori, Nikolla Keta, Zef Serembe etj.).

Ndonėse e kufizuar nė tematikė dhe e pėrfaqėsuar me njė numėr tė vogėl veprash, rėndėsia e letėrsisė sė vjetėr qėndron, nė rradhė tė parė, nė faktin se ajo ėshtė shprehje e vitalitetit tė popullit shqiptar, e qėndresės sė tij kundėr pushtuesit e kulturės sė huaj. Nėpėrmjet veprave tė kėsaj letėrsie u ruajt e gjallė dashuria pėr gjuhėn shqipe dhe tradita pėr shkrimin e saj.